pakalbėti

pakalbė́ti, pàkalba, -ė́jo 1. intr., tr. pasakyti ką žodžiu, pašnekėti, pasidalyti mintimis: Dabar pakalbėsim, o paskui padirbėsim Lkš. Aštrus vyras pakalbėti, o kai darban šaukia, patylėti Nč. Galva kaip vištos: nei ji pakalbėti, nei ji su žmonėm pasėdėti Grz. Napalys nei paeiti, nei pakalbėti nemokėjo tiesiai, žmoniškai Vaižg. Čia nuėjęs pakalbėjo noriąs smaką pérgalėt Jrk9. Pakalbėjo kaip šlapias nedega LTR. Prašom, dukrele, prašome, viešnele, pakalbėti žodelį Plv. Su kuoj žodelį aš pakalbėsiu, kam pasiskųsiu? KrvD163. Rasi ... mošytėles nepakalbamas JV949. Pakalbėta, ir bus N. Ui, mergyte mano, pastovėk ben stundelę, pakalbėk ben žodelį RD172. Lydėte palydėjo, kalbėte pakalbėjo: – Ar sugrįši, brolužėli, pas senąjį tėvelį? JD641. Aš nei vieną žodelį su juomi nepakalbėjau N311. | Žmonės yra visuomet palinkę pakalbėti daugiau, negu iš tikrųjų yra Blv. Tegu pakalbės (praneš) mums gerą naujieną, tada pavaišinsime rš. Pakalbėjo vartinykei ir įvedė Petrą palociun DP158. | refl. intr., tr.: Norėjau vieną kartą susitikti ir pasikalbėti su tavimi J.Dov. Apie jūsų žemę reikia pasikalbėti, supranti? J.Balt. Su išmintingais žmonėmis pasikalbėti, žinote, malonu rš. Su ponu nepasikalbėsi kaip su žmogumi LTR. Ateik, bernužėli, vėlai vakarėlio, tai mes paskalbė́sma meiliuosius žodelius (d.) Kp. Buvo progos ir su juo pasikalbėti J.Jabl. Geriau šiandien geruoju pasikalbėti, negu rytoj piktai susibarti KrvP(Al). Vilniuj gyvendamas, negaliu su tėvais žodžiu pasikalbėti, tik laiškais susižinau Sn. Eisiu pas panelę, pas savo širdelę pasikalbėti Smn. 2. intr., tr. įstengti kalbėti, pasakyti ką: Mūsų burna iš išgąsčio vos pakalbėjo KlM733. 3. intr. mokėti reikšti mintis: Normantas puikiai pakalba visomis Pabaltijo kalbomis Vaižg. | Marti nusidavus: ir graži, ir pàkalba (moka pakalbėti) Slm. 4. tr. atmintinai pasakyti, papasakoti: Da vieną pasakaitę pakalbė́siu, ir užteks Dglš. 5. tr., intr. apkalbėti, apšmeižti; ką bloga apie kitą pasakyti: Jis tave kitų akyse pàkalba Jnšk. Jei apivarai atsiriša, tai kas pakalba Lnkv. Tave svietas (žmonės) pàkalba Jnšk. Be reikalo jį pakalbėjom Jnšk. Kitą tai ir ana labai pakalba Trgn. O kur jie ėjo, kur jie stovėjo, čia mane pakalbė́jo JV866. Ei, bernyt, bernyt, bernyti mano, pakalb mudu žmonelės RD127. O kas tas kiemas, kas ne kiemužis, vis mane pakalbėjo JV451. Mane anyta vis pakalbė́jo JV808. Bernyti mano, pakalb mudu žmonelės N308. O kaip aš grįšiu nekenčiamoji, visų žmonužėlių pakalbamóji?! JV192. Nebklausyties žmonių, pakalbančių kitus P. Tegu sau iš pradžių ir pakalbės, bet galų gale pripažins, jog esi vyras Blv. Kursai artimojį savo paslapčiai pakalb, tą nužavinu BBPs101,5. Bet kurie praėjo, pakalbėjo (tyčiojos, pajuokė) jį BPI398. Artimą savą niekina, pakalba ir žudžia DP315. Smurtus ir piktas daiktas pakalbėt ką DP479. Anas pakalbamas (įtariamas), tu su juo per daug nesdraugauk Dbk. Matyt, kad nekoks žmogus, bo daugelio pàkalbamas PnmR. Pakalbamas žmogus iš seniau buvo, tik niekas až rankos nebuvo nutvėręs Ds. | refl.: Tėvai, esą, baika, o seserys tai labai pasikalba (jos peikiamos, jomis nusiskundžiama) Ktk. 6. tr., intr. prikišti, prikaišioti: Pakalbėjo jam bylodams BPI390. Nė mes to nepeikim, nei anam pakalbėkim BPI144. \ kalbėti; apkalbėti; atkalbėti; dakalbėti; įkalbėti; iškalbėti; nukalbėti; pakalbėti; parkalbėti; perkalbėti; prakalbėti; prikalbėti; razsiskalbėti; sukalbėti; užkalbėti